Joga reikalauja pastangų

Norėčiau pradėti nuo šio sakinio, “jog joga yra sunki”, vien tam, kad paneigti vis dar gajų mitą – joga tik lengvi tempimo pratimai, muzika ir smilkalai. 

Niekada nebuvau lanksti, nei stipri. Mokykloje kūno kultūros pamoka buvo pati nemėgstamiausia, nes tuo metu turėjau problemų su širdimi, tad visi rezultatai šioje pamokoje buvo patys prasčiausi, atbėgdavau paskutinė, atsispaudimo nepadarydavau, per ožį neperšokdavau, kūlversčio nepadarydavau. Laimei, kiti dalykai sekėsi gerai. Vis laukdavau, gal šios pamokos nebus, gal mokytoja serga (skamba žiauriai, bet tai tiesa, tai pamoka, kuri sukeldavo tiek streso, tiek nerimo manyje). Visada sau sakiau, kad sportas ne man, tiesiog aš tam nesutverta. 

Pirmoji pažintis su joga buvo panaši, nieko negalėjau padaryti ir vėl buvau paskutinė studijoje pagal lankstumą, niekas neišėjo, supratau, kad nei tiltelio nemoku, nei žvakės. Tik vis prisimenu mokytojo žodžius, kuriuos jis nuolat man kartodavo: “Kristina, daugiau šypsokis, net kai praktikuoji jogą”. Vis galvodavau, kaip galima šypsotis, kai niekas neišeina, kai tempia, kūnas lyg akmuo… Po pirmųjų kartų viską skaudėjo, tempė. Tačiau su laiku supranti, kad ne tik šypsotis reikia, bet ir kvėpuoti visose pozose, bet ypač tose, kurių nepavyksta atlikti. 

Ir žinot, ką, pradedant jogą, tikrai nereikia gebėti padaryti pozas. Kaip ir pradėjus mokytis prancūzų kalbos, nereikia jos mokėti, nes tam ir mokomės. 

Joga tarsi durys į …. bet tų durų labai daug, atveriam vienas, po to kitas, skirtingu laiku, ir nežinai, kada tiksliai jos atsivers ir kas tai bus. Atveriant duris atsiveria naujos pamokos, atradimai, pokyčiai. Vidiniam pasauliui labai gerai, kai negali atlikti daugybės pozų. Nes iš pozų, kurios neišeina, mes išmokstam daugiausia. Pabandykite praktikuoti, ar užsibrėžti tikslą (pvz padaryti špagatą, bet iki galo, kad ir kaip bus sunku tęsti, privalote nesustoti), pamatysite, kiek daug visko išmoksite, kiek daug durų atversite savo vidiniame pasaulyje. 

Atrodys neįmanoma, nepasiekiama, tada pradėsit ieškoti pasiteisinimų, kad per vėlai pradėjote, reikėjo anksčiau, kad kojos per trumpos ar per ilgos padaryti špagatui. Tai normalu, nebijokite to. Aš dar ir dabar kartais pasakau, kodėl nepradėjau praktikuoti, kai man buvo 10 ar 15 metų, juk kūnas lankstesnis, lengviau būtų. Nes aš irgi kaip visi pasižiūriu į jogos mokytojus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog išdarinėja cirkus, ir ant vienos rankos pastovi ir abi kojas užsimeta ant galvos be jokio vargo. Bet su praktika supranti, kad tai kas atrodo neįmanoma, pamažu tampa įmanoma mažais žingsneliais, su praktika, sutinkant daug kliūčių, bet nebėgant nuo jų, o įveikiant ir keliaujant toliau. Ką noriu tuo pasakyti, jei galiu aš, gali ir Tu. 

Pradedant bet ką daryti noris visko greitai. Taip jau yra šiame bėgančiame, skubančiame pasaulyje. Aš ir nesu kantri, bent jau nebuvau iki jogos. Vis matau, kai praktikuojantieji žvilgčioja į kitus, kuriems sekasi geriau, kaip jie nori padaryti vieną ar kitą pozą, nes nu kaimynas iš dešinės padaro. Bet palauk, mes visi skirtingi. Juk tulpės irgi ne visos kartu prasiskleidžia, nors ir buvo pasodintos tą pačią dieną, taip ir pozos, ir nesvarbu, kad gal kartu pradėjote lankyti jogos pamokas ar šokio. Bet patirtis skirtinga, kūno sudėjimas ir daug kitų faktorių. Tai tavo asmeninė kelionė ir jos nereikia su niekuo lyginti. 

Ir pabaigai. Praktikai yra tobulas kūnas tas, kurį turi Tu. Mokykis pamilti ir priimti jį. Ir tau nereikia niekam nieko įrodinėti. Būk dėkingas už kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą.